Jaunimas aiškina – kaip reikia atsiprašyti?

Sori, seni

Jaunimas aiškina – kaip reikia atsiprašyti?

Jei esate žmogus (čia tau cukrebergai), turbūt teko susidurti su situacija, kurioje buvote neteisus ar kitaip pažeidėte aplinkinio individo interesus. Tokiose situacijose mūsų visuomenėje yra normalu atsiprašyti, tačiau, ką tai reiškia? Kokiais žodžiais tai daryti?

Esi eilinis žmogeliauskas, protauji savo reikalus, baigei arba nebaigei mokyklos, gyveni arba negyveni su tėvais. Geri arba negeri su draugais, šoki arba nešoki naktiniuose klubuose. Su draugų kompanija eini iki maximos nusipirkt leikos ir netyčia užmini draugui ant kojos, tavo žodžiai – „Sori, seni“. Kaip nepaskęsti begaliniame „Sori, seni“ liūne? Kur žmogus išmoksta atsiprašyti, kodėl to nemoko mokyklose?

Kada vaikas pirmą kartą išgirsta žodį „Atsiprašau“? Kai jo tėvai kiekvieną vakarą rėkia vienas ant kito, vietoj to, kad paprastai atsiprašytų dėl kasdienių menkų klaidų? Ne, turbūt dar ne tada. Kai mokykloje iš vaiko tyčiojasi, bet viskas, ką jam pasako skriaudėjai yra „daugiau taip nedarysiu“? Turbūt irgi dar ne tada. Taip vaikas ir užauga, niekada iš tikro neišgridęs nei kada, nei kaip reikia normaliai atsiprašyti. Taip ir viskas ką jam tepavyksta išspausti yra menkas, nuvalkiotas, bejausmis „Sori, seni“. Mirė tavo mama? „Sori, seni, užjaučiu“ Tyčiojais iš draugo, matei, kad jam nepatinka? „Sori, seni, juokavau gi tik“ Prižadėjai draugui padėti, bet lemiamią sekundę dingai? „Sori, seni, užsiemęs buvau“

Kaip netapti šio straipsnio veikėju? Pradėti reikia nuo mažiausių žingsnelių. Kai kitą kartą užlipsi draugui ant bato, priremk save prie sienos (owo master) ir išdrįsk pasakyti „atsiprašau“, kai kitą kartą nuliūdinsi draugą nevietoje įterptu juokeliu, išdrįsk pasakyti „atsiprašau, nereikėjo šito sakyti“.

Sori, seni, pabaiga. Sudiev.