Šauksmas iš Linksmakalnio: Padėkite....

Zhinios.lt redakciją pasiekė liūdna žinia iš Linksmakalnio kaimo...

Šauksmas iš Linksmakalnio: Padėkite....

Vieną išties karštą vasaros dieną (vakar) į mūsų studiją paskambino Emilijona iš Linksmakalnio kaimo.

„Prašau padėkite, aš nevilty, nebežinau ką daryti... Prašau atvažiuokite...“

Kuo greičiau atvažiavome į paslaptingo įvykio vietą. (iš pradžių reikėjo išsiaiškinti, kur tas Linksmakalnis yra. Ar Jūs žinote? Va. Prašome. Nuotrauka.)

Linskmakalnis

Atskubėjus į reikiamą vietą mus pasitiko Emilijona. Moteriškė iškart pakvietė mus į vidų ir davė išgerti puodelį karštos arbatos (Na ir kas duoda to pragariško gėralo prie plius trisdešimt??? Nieko nesuprantu...).

    – Sveiki, ačiū labai, kad atvažiavote, net nežinau nuo ko čia pradėti...

Linksmakalnio gyventojai prireikė geros valandos vien tam, kad pradėtų, kaip ji sakė, šį nejaukų ir nekrikščionišką pokalbį.

    – Viskas prasidėjo labai seniai, kai mūsų vaikai išsikraustė iš namų. Mes su Žeraldu (Emilijonos vyras) jau labai ilgą laiką... nesimylėjome...

Paklausę kokių metodų ji ėmėsi iki jai mums paskambinant, moteris pratrūko.

    – Uoj.. Ko tik aš nedariau... Vieną vakarą, kai man jau atsibodo laukti, kol jis imsis iniciatyvos, ėmiau – kaip sakant – jautį už ragų! Grįžus tam iš darbo aš nusprendžiau atsigulti nuoga ant lovos ir taip sakant, liaudiškai, kviesti žaltį in mišką. O tas kaip pradėjo rėkti: DURNE, KĄ DARAI, VĖL SUSIRGSI. KAS MAN SUMUŠTINIUS DARYS?? MILIJONO GI NETURIM. Ir tai pasakęs jis užklojo mane su trejomis paklodėmis. Bet aš nepasidaviau ir kitą dieną vėl bandžiau savo laimę, vakare, kai jau sutemo, sakiau jam: ar būsi mano varžtas, jei būsiu tavo veržlė? Tai tas apsisuko ir į garažą išėjo... Bet čia dar nepabaiga... Naktį paklausiau jo, ar nori mano levandą paglostyti, o tas, dundulis, saka: nu vapšie, neturiu ką veikti, tik tavo čiaudėjimų klausytis visą naktį, netrukdyk man tu... Aną dieną nusprendžiau paaštrinti dalykus lovoje tad nupirkau antrankius. Vyrui atėjus į kambarį, šis kaip suriko: Ble, ir vėl mentus kaimynai iškvietė! Nu ir teko po to man savo vyro ieškoti dvi savaites.. niekaip nesuprantu, ko jis taip išsigando..

Ir nors užuominos atrodė akivaizdžios, tačiau teko paklausti ponios, ar ši sakė jam kažką konkretaus, o ne tik mįslėmis kalbėjo.

    – Na kaip čia pasakius. Stengiausi būti atvira partneriui ir pasakiau Žeraldui: žinai, pasiilgau sekso. O tas atsakė: aš irgi. Ir nusisuko į kitą pusę miegoti...

Teko pasukti galvą visai redakcijai – na tai kaip privilioti tai Emilijonai Žeraldą į lovą? Nusprendėme, kad pats efektyviausias būdas būtų ant lovos padėti kotletų ir degtinės... Tai turėtų vyrą pritraukti kaip uodą kraujas...

Na, o Jūs, mielieji, kokių patarimų turite Žeraldui ir Emilijonai? Kaip manote, koks geriausias būdas jai susigrąžinti savo vyrą? Lauksime atsakymų komentaruose :3